Kodel mums kartais nesiseka Negerai sakyti: "Esu neturtingas", "Esu silpnas", "Esu nuvarges", "Esu palūžęs". Iš tikrųjų jūs toks nesate, jūs tik tokį darote save šiomis negatyviomis nuostatomis, kurios iįtringa pasąmoneje kaip tvirtinimai, teiginiai ir paskui reiškiasi jūsų gyvenime kaip patirtys ir ivykiai.Yra toks psichikos dėsnis, kad ką sau priskiriate, tas ir pasireikš.Todel apibudindami save, niekada nevartokite žodžių, reiškiancčų ko nors stoką, apribojimus, nedarna, blogus laikus. " Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodzžus būsi pasmerktas" (Is Joseph Murphy knygos "Per kitokį mąstymą į sveikatą, turtą ir laimę". Gal ir banaliai skamba knygos pavadinimas, tačiau tie dėsniai yra tiesa. Mes ištisai dejuojame, kaltiname kitus ir vel mokame už tai, nes nusiteikiame negatyviai. Nusiteikti mąstyti pozityviai yra taip pat darbas.Ir ne taip jau ir lengvas. Nes blogos mintys yra "pripratusios" lįsti mūsų galvon. Bet kai persilaužiame, tai rezultatai būna puikus. Tos blogos mintys tebūna menki išbandymai.Viskas ima daug geriau sektis. Nesvarbu, kas darosi aplink, tam pozityviai mąstančiam vis tiek viskas bus gerai. Tai ne sausa kalba, tai išbandyti dalykai. Ir nesakykit, kad taip nera. Nes teisingi yra žodžiai: "Tebunie jums pagal jūsų tikeijimą". Kaip tikesite , taip ir turesite. Ir viskas labai paprasta.Musu pasąmone viską daro. Tai ji žino, kiek plaukų ant mūsų galvos, kaip pagydyti mūsų ligas, kaip nesusirgti ir kaip pasirinkti geriausią kelią... Meilė Seniai seniai susitiko visi ŽMOGAUS JAUSMAI.
Po to, kai Nuobodumas jau trecčią kartą nusižiovavo, Beprotybė pasiūle: - Gal pažaiskime slepynių?
Intriga, pakėlus viena antakį, paklausė: - Slepynes? Kas tai per žaidimas?
Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir skaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasisleps. Tas, kuri suras paskutini, ir bus laimetojas ir sekancio zaidimo vadovas. Entuziazmas is karto pacčupo Euforiją uz rankos ir dziaugsmingai pradejo šokti. Laime tuo metu taip šokinejo, kad net įtikino Abejones. Tik Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisake dalyvauti žaidime.
Tiesa nutare niekur nesislepti, nes ją visada suranda. Didybė pareiškė, kad sšs žaidimas yra kvailas ir jo visiskai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorejo rizikuoti. - Vienas, du, trys ... - pradejo skaičiuoti Beprotybė. Pirmas pasislepe Tingejimas, jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens.
Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislepe Triumfo šešėlyje, kuris savo jegomis užkopė į patį auksčiausią kalną. Mandagumas ilgai niekur negalejo pasislepti, nes galvojo, kad kiekviena vieta yra daugiau tinnkama kitam jo draugui. Grozis pasislepe krištoliniame upelyje, Bailumas - medžio urve. Laisve pasislepė saules spindulelyje. Egoizmas susirado tiktai jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno gelmeje (bet iš tikruųuų- vaivorykštėje). Vulkano krateryje pasislepė Aistra. Uzmaršumas net neatsiminė, kur slėpėsi, bet tai visiskai nesvarbu. Kada Beprotybė suskaičiavo iki 999 999, Meilė vis dar ieškojo vietos kur pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos.
- Milijonas! - pasake Beprotybe ir pradejo paieškas.
Iš karto ji surado Tingejimą. Po to ji išgirdo, kaip Tikejimas ginčyjasi su Dievu. Aistrą išdave vulkano drebejimas. Beprotybė, pamačiusi kur slepiasi Pavydas, iš karto suprato, kur slepiasi Triumfas.
Egoizmo net neteko ieškoti, nes jis buvo pasislėpęs bičių avilyje, ir pacčos bitės jį iš ten išvare. Pavargusi Beprotybe pamatė upelį, norėjo atsigerti ir surado Grožį. O Abejonės sėdėjo prie tvoros ir niekaip negalejo apsispręsti, kurioje tvoros pusėje joms pasislepti. Visi buvo surasti: Talentas - žalioje vešlioje žoleje, Nuobodumas - tamsioje uoloje, Melas - vaivorykštėje (bet iš tikrųjų jis slėpesi vandenyno gelmeje).
Tik Meiles niekaip negalejo atrasti. Beprotybe jos ieškojo už kiekvieno medzžo, kiekviename upelyje, kiekvieno kalno viršūneje. Kol pagaliau nutarė paieškoti rožių krūme. Kai jį pajudino rožių kūumo šakas, išgirdo verksmą - rožių krūmo spygliai skaudžiai isdūre Meiles akis. Beprotybe isšigando, nežinojo ką toliau daryti, pradejo verkti, atsiprašineti, kad išpirktų savo kaltę, ir pažadejo, kad nuo šiol visada bus Meilės palydove. Nuo to laiko, kai pirma karta pasaulyje buvo žaidžiamos slepynės, Meilė pasidare akla ir Beprotybė ją visada veda už rankos ....
TIESIOG M.E.I.L.Ė ,, Jei kalbėčiau kalbomis žmonių ir angelų, bet neturėčiau MEILĖS - aš būčiau niekas..." /1Kor13,1/ Žinai, prisėdau šiandien susimąstyti, kiek mes, žmonės, sugebame paaiškinti, ar įvertinti vienus ar kitus dalykus - tai yra paaiškinti juos racionaliai, logiškai. Dauguma mokslo šakų ieško ir bando atsakymų į daugelį sričių - ir joms tai pavyksta - tačiau visa tai, kas liečia jausmus, dvasinį žmogaus pasaulį visuomet sudaro daug keblumų - nes kiekvienas asmuo yra su savo individualumu ir asmeniniais išgyvenimais. Ir nors yra daugybė aiškinimų, kas yra Meilė - mūsų protas dažnai pasimeta - kai asmeniškai su ja susiduriame. Tai ne tik meilė tarp vyro ir moters - kartais mus gąsdina ar verčia jaustis keistai meilė rodoma iš svetimų žmonių - mūsų mokytojų, kaimynų ar tiesiog tų, kuriuos matome vos pirmą antrą kartą - ypač tuomet, kai neturėjome suvokimo, KĄ JI REIŠKIA, kai visą laiką gyvenome be jos. Meilė baugina, nes Ji verčia įsipareigoti, duoti... Ne tikėtis GAUTI, ir juo labiau ne tik imti - be davimo meilė tampa paprasčiausiu egoizmu, savanaudiškumu, išnaudojimu... Meilė - pilnatvės jausmas- pripildanti gyvenimą džiaugsmo ir tarsi nuspalvinantis pasaulį ryškiomis spalvomis. Nes ,,Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis/../, bet neturėčiau MEILĖS – aš būčiau niekas. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta“/1Kor 13,1-4/. Pasak, E. de Sent-Egziuperi ,, Meilė daro žmogų ŽMOGUMI“. Liūdna kartais, kad mūsų kasdienybėje šis jausmas dažnai kažkur šalia, bet ne pačiuose mumyse...Gal mes jo nemokame išsaugoti... Arba esame tapę rutinos vergais..Kodėl šiais laikais MEILĖ tampa nebemadinga? Mes įsisupame į kasdienybę ir vis mažiau laiko skiriame savo artimiems mylimiems žmonėms – gal užtenka tik galvoti apie Juos – gal meilei tereikia to nematomo ryšio, žinojimo, patvirtinimo, kad yra žmogus, kuriam tu rūpi, kuris tave supranta... Didžiausias žmogaus troškimas – mylėti ir būti mylimam. Ilgesys žmogaus, su kuriuo taptumei vienu - ilgesys žmogaus, kuris be žodžių išskaitytų tavo mintis... Kuriam paėmus už rankos tavoji širdis imtų dainuoti... Laiške, kur Jėzaus žodžiais kreipiamasi į širdį, kalbama: ,,Aš ypatingai gerai pažįstu tavo meilės poreikį- kaip tuščiai trokšti, egoistiškai ieškodamas tos meilės, stengdamasis savo tuštumą užpildyti praeinančiais malonumais, ir ši tuštuma tavyje dar didesnė už nuodėmę..." Ar tikėjimas idealu ir telieka IDEALAS? Mes jį susikuriame, tą, kuris neatitinka tikrovės ir nemokam priimti mylimo žmogaus tokio, koks jis yra IŠ TIKRŲJŲ, o gal per lengvai paleidžiame suradę MEILĘ ir visą gyvenimą ieškome Kažko... Ar pats ieškojimas suteikiantis meilės viziją užpildo tuštumą širdyje? Ar tiki, kad yra TIKRA meilė, trunkanti visą gyvenimą? Ir ne tik gyvenimą ... Gal net po mirties...Ir iš tiesų, nors gali atskirti ką reiškia – mylėti – būti mylimam, tačiau niekas nepaneiks, kad tik abipusis jausmas teikia visišką pilnatvę. Gal tie žmonės, kurie suranda vienas kitą – suranda savo sielos dalį, atsiduoda vienas kitam kūnu ir siela – gyvena amžinai – kiek yra pati amžinybė Visatoje, Viešpaties didybėj... Meilė širdies išrinktajam... ...kad su manim Kažkas mylėtų... Bandau suvokti, ką darau ne taip, O laikas eina, rodos, per lėtai. Kai ilgame paskęstu laukime - Kiek ilgesio ir liūdesio jame... Jaučiu klaidas, jaučiu žaizdas,- Jaučiu kaip augu ir keičiuos Randu dalykuose mažuos,- Akimirkas džiugias, šiltas. Ir dar jaučiu, kad gyvenu – Nors širdyje ilgiuos namų... Ilgiuos jausmų, Tyrų jausmų Ir džiaugtis artuma žmonių... Tiesiu rankas, šaukiuos Kažko Išlaisvint, kas mane galėtų. Žvelgiu tolyn, Taip noriu aš - Kad su manim Kažkas tylėtų, Ir valandėlę pasėdėtų Tarp nuostabių svajų gėlėtų... ...kad su manim Kažkas mylėtų... Ar nenuostabu būtų, kad Meilė lydėtų kiekviename žingsnyje, kiekvienoje akimirkoje, darbe ir mintyse, šypsenoj ir apkabinime? Juk reikia tiek nedaug, rodos, o kartu – tiek daug... Tik... ,, Pradėkime gyventi meile ir tarnavimu kitiems, visiems su kuo susitinkame ir visame, ką darome. Būkime gyvu meilės dėsnio pavyzdžiu. Žinokite, kad nėra reikalo, ką nors smerkti, nes smerkimas – žemesnio fizinio ,,aš“ darbas. O kokią teisę turime smerkti kitus vien dėlto, kad jie dar nėra išmokę kai kurių žmogiškumo pamokų ?“/.../ Būkime MEILĖS angelais – širdyje tokie ir esam –GYVAS Jėzaus MEILĖS MUMS PAVYZDYS!!! Ingrid-Espaniola Pasaka Viskas buvo kaip pasakoje...
Į tave žiūrėdavau tik iš šalies, retai kada atkreipdavai į mane dėmesį. Bet vieną dieną viskas pasikeitė.
Kaip visada buvom draugų kompanijoje, kaip visada daug juoko ir šypsenų.
Bet Tu tą dieną buvai kitoks, buvai liūdnas. Susirūpinau ir priejau pasidometi, kas tau? Atsakei, kad vėliau sužinosiu ir apsikabinai. Apsikabinai taip, kaip niekad stipriai, tuo pačiu ir švelniai. Jaučiausi kaip rojuje, buvo pasakiškai gera. Kartu buvom visą vakarą. Vijau mintis, kad aš eilinė tavo pana, kuri tau rūpi tik tą akimrką. Viskas tada buvo šaunu. Tada ir saulė atrodė ryškesnė ir dangus gražesnis. O jūros bangos...
Bet viskas turi pabaigą...
Atėjo vėlus vakaras ir mums buvo laikas eiti namo. Norėjau klykti, rėkti, kad tik nereikėtų išsiskirti. Paleisdamas pasakei: „Ryt tau parašysiu. Ne! Šiandien dar sulauksi mano žinutės“.
Nepatikėjau, nes neturėjai mano numerio, bet namo skriejau su viltimi, kad vis tiek sulauksiu iš tavęs sms.
Naktį negalėjau užmigti, galvojau apie mus. Telefonas pradėjo švytėti. Pagalvojau, vėl draugė parasė, kuri negali eilinį kartą užmigti. Ne! Tai buvai TU. Rašei; „Zuiki, ačiū už vakarą, neina man užmigti, nes mintys skrieja pas tave. MYLIU!!! “
Galvodama, kad myli užmigau.
Atsikėliau su šypsena iki ausų, perskaičius dar kartą SMS, kritau kaip vaikas i lovą ir ilgai gulėjau galvodama apie tave. Dar viena žinutė nuo TAVĘS. Rašei, kad pasiilgai, ir kad nori susitikti. Nieko nelaukdama atrašiau, kad taip pat noriu.
Greitai įsmukau i džinsus ir marškinėlius Lėkiau į susitikimo vietą.
Vėlgi vakarą praleidom nuostabiai. Vaikštinėjom po pajūrį susikibę už rankų. Tu atsisukai ir paprašei, kad tave pabučiuočiau.
Lėtai linkau link tavęs.....
Ir prakeiktas žadintuvas suskambejo!!! Pažadino mane iš pasakos. Stipriai užsimerkiau ir bandžiau sapnuoti toliau, bet deja… Rašinio autorė: Kristina Zaicevaitė, jaunimo sveikatos centras „Bendraamžiai“ Pamąstymai Sėdžiu. O norėčiau šokt nuo skardžio. Stoviu baloj. Tačiau galvoju, už ką galėčiau gaut Nobelio premiją. Grožiuosi. Plaukų monstriukais. Mąstau. Mintys šokinėjančios, bet ne kaip blusos, o kaip kengūros. Noriu. Bet ne būti žvaigžde, o kad daugiau nebelytu. O gal ir ne. geriu kavą. Suprantu, kad spaudimas aukščiau ribos. Radau katiną. Negaliu pasiimt – ne mano. Pasisveriu. Na ir kas, man jau 15, kiek noriu tiek sveriu. Laukiu. Galėčiau laukimo taip nesureikšmint – pastaruoju metu laukimas yra vienintelis mano užsiėmimas. Dainuoju. Kažką apie nutrintus džinsus. Nedarau pritupimų. Tai kvailiausias pratimas istorijoje. Ir be jo galiu kasdien netyčia susižeist. Perku. Viską, ko man nereik. Nemezgu pirštinių. Niekas neužsisakė – patys kalti. Verkiu. Tiksliau, paverkiu. Profilaktiškai. Klausau. Kaimynų pokalbių. Juokiuosi. Dažniausiai pati iš savęs. Nemėgstu Valentino dienos. Bet jau taupau simpatijos dovanai. Gerai, nuo rytdienos taupysiu. Užmigusios miesto gatvės, retam lange dar dega šviesos. Sparčiu žingsniu bandau pasiekti namus. Galvoje sukasi milijonas minčių, nuo kurių veido išraiška tampa vis nelaimingesnė… Ir staiga pamatau spalvotus medžius. Sustoju ir suprantu, kad ką tik praėjau pro rudeninius medžius. Pavargusią veido grimasą pakeičia šypsena. Siela šoka laimės šokį. O ko tau reikia, kad taptum laimingas? Gero pažymio? Naujo drabužio? Praeivio šypsenos? Komplimento? Vitamino C ? saulės spindulių žaismo? O gal užtenka tikro rudens grožio? Juk būtent dabar – rudenį – visi jausmai įtempti iki tokio lygio, kad arba ašaros liejasi upeliais, arba šypsais ligi ausų Visi gerai žinom: “Stiklinė pripilta iki pusės vandens. Pesimistas pasakys – pustuštė stiklinė, optimistas – puspilnė. Jei eisi pro spalvų numargintus medžius, nepamiršk pažiūrėt į juos ir nusišypsot. Juk tai – mažytė rudens dovana tau! Egzotiška savijauta Jaučiuosi kaip snaudžiantis vulkanas, nepabučiuota varlė, pasiklydusi snaigė pavasarį, paskutinis šansas, kaip nevykęs anekdotas, iš kurio niekas nesijuokia, kaip didelė akuotė žuvų taukų kapsulių, kaip Pekino kopūstas nuvytusiais lapais, kaip nepatogūs aukštakulniai ar kilai talijos srityje, kaip puodas su prisvilusiu dugnu, kaip laikrodis be rodyklių, kaip banko kortelė be kodo, kaip ne iki galo išspręstas kryžiažodis, kaip gimtadienio tortas be žvakučių, kaip autobusas be grafiko, kaip Kūčių stalas be dvylikos patiekalų… Ar kada nors pagalvojate, kaip JIE jaučias? Ne? šią akimirka būtent taip jaučiuos aš. Žinau, kad labai negerai darau, perspausdindama ištrauką iš knygos be autoriaus sutikimo. Tačiau šią istoriją verta žinoti ir kartkartėmis prisiminti bemaž kiekvienam iš mūsų. Aš tą ištrauką pavadinau: ISTORIJA APIE ANTĮ DISCO Senovės romėnų išminčius Markas Aurelijus pasakė, kad mūsą gyvenimas yra toks, kokį jį padaro mūsų mintys. Geras ar blogas. Liūdnas ar linksmas. Šlovingas ar beviltiškas. Buda yra pasakęs dar griežčiau: "Tai, kuo mes esame, yra mūsų minčių rezultatas. Sąmonė yra viskas. Ką galvojame, tuo ir tampame." Nesvarbu, kaip tai pavadinsi, bet teigiamos mintys ugdo, o neigiamos - trukdo ir naikina. Jei tiki šiais išminčiais, tuomet žinai, kad jei leisi sau ir savo talentams žlugti, būsi pasmerktas nesėkmei. Jeigu tu niekinsi savo gebėjimus ar savo žinias, pasaulis tuoj pat prisitaikys prie tavo savęs vertinimo, - ir tu susidursi su apgailėtina ateitimi, kurios nenusipelnei. Pakaks! Šalink neiginius iš savo galvojimo ir veiksmų! Klausykis manęs. Tu net nežinai, koks puikus esi! Taip, tu sėdi čia ir jauti gailestį sau pačiam ... lygiai kaip ir mūsų antis kieme. Kai Mattas mokėsi vidurinėje mokykloje, vieną popietę grįžęs namo parsinešė batų dėžutę su skylutėm dangtyje. Viduje tupėjo judrus ir triukšmingas ančiukas. Vaikai išperino šį mažą paukštį sūnaus biologijos klasėje, prižiūrėjo jį kelias savaites, o po to traukė loteriją, ir mano sūnus ją laimėjo - laimėjo antį kurios, - mudu su Bette vieningai sutikome, - mums kaip tik ir trūko. Prieštaraujantis tėvas ir trokštantis sūnus nuėjo į statybinių medžiagų parduotuvę, nupirko keletą medinių plokščių, ir mūsų aptvertame kieme Mattas sukalė puikų anties namuką, kurį nudažė baltai. Po to virš išgaubto įėjimo raudonai užrašė DISCO. Disco antis. Paskui metalo prekių parduotuvėje nupirkome aštuoniolikos inčų ilgio vištidės vielos ritinį ir įrengėme užtvarą aplink namuką, kad naujasis mūsų šeimos narys neklaidžiotų ir nepasimestų. Dabar jau bus dvylika metų, kai mes laikome Disco. Jis (ji?) išaugo į didelį ir gražų paukštį; žinoma, po to, kai Mattas vedė ir išsikėlė gyventi kitur, manau, atspėjote, kas turi juo rūpintis. Vienintelė klaida, kurią padarėme per visą Disco buvimą, ta, kad pastatėme jos mažą namelį ir žaidimų aikštelę tiesiai priešais miegamąjį. Vėliau Disco pradėjo keltis prieš saulėtekį ir nenutildama kvaksėti. Visą dieną. Garsiai! Kadangi ji niekuomet anksčiau taip nesielgdavo, išskyrus tada, kai norėdavo nubaidyti kaimynų katę, mudu su Bette nusprendėme, kad kažkas neramina Disco. Ji tiesiog nebelaiminga. Galbūt maistas, kuriuo ją šeriame, yra neskanus, arba gal aš per retai keičiu vandenį jos mažame baseinėlyje, gal šienas namelyje per daug susigulėjo ir ji reikia pakeisti arba pataisyti? Kas žino? Aš išbandžiau viską, kad tik ji jaustųsi saugi ir patenkinta, bet ji vis tiek garsiai ir nuolatos triukšmauja. Matote, Disco iš tikrųjų turi problemą, ir kertu lažybų, kad tokią pačią kaip ir tu. Taip, tu! Nei Disco, nei tu neteisingai suvokiate savo vertę. Disco nesupranta, kad nebūdama patenkinta savo gyvenimo sąlygomis, ji gali padaryti kur kas daugiau, negu tik gailėtis savęs; ji turi jėgų pakeisti tas sąlygas, užuot ištisai skundusis jomis. Jei Disco nuoširdžiai nori jas pakeisti, gali tai padaryti bet kuriuo metu. Paprastai. Viskas, ką ji turėtų padaryti, tai pakelti sparnus, sumosuoti jais aukštyn žemyn ... ir išskristi. Bet, matai, vargšė Disco nežino, kokia puiki ji yra. Ji nežino, kad gali skristi ... nežinai ir tu! Statyk šią dieną ant gerų minčių pamatų. Niekada nesikamuok dėl kokių nors trūkumų, kurie tave baugins, kad gali sutrukdyti pažangai. Kuo dažniau primink sau, kad esi Dievo Kūrinys ir kad pasitelkęs savo mintis turi galios pasiekti bet kokią svajonę. Tu gali skristi, kai nuspręsi, kad gali. Niekada neprisileisk arti pralaimėjimo! Tegul tavo širdies vizija spindi ir tavo gyvenimo brėžinyje. Šypsokis! Iš Og Mandino kn. "Geresnis gyvenimo būdas" P.S. Galėsi skristi tik tada, kai patikėsi, kad turi sparnus. Lengvo skrydžio! Viktorija
|
