Titulinis Titulinis Rašyti laišką Rašykite Struktūra Struktūra
Skambinti:
(8 46) 314 857
 
Šiandien: 2024m. Kovo 28d.
Apie mus

|

Sužinok

|

Laikraštis

|

Paslaugos

|

Pilietiškumas

|

Fotogalerija

|

Rėmėjai

|

Kontaktai
 
     
     
Bendraamžių švietimas
Vaikams ir jaunimui
Naudingos nuorodos
Naudingos mintys
Pirmosios pagalbos teikimo taisyklės
Jaunimo sveikata
Savanoriška veikla
Tavo teisės
Prezentacijos
 
Foto Konkursas
2 procentų parama
Video
Mokykloms
Tėvams
Naujienos
Verslumas
Vaikinams
Žaidimai
Merginoms
 

Dienos klausimas

 
Kurį metų laikotarpį renkiesi ?
 
Žiemą
Pavasarį
Rudenį
Vasarą
 
 

Kalendorius

 

2007.07.30 Prasideda stovykla smiltyn?je.

2007.07.10 Registracija stovyklai.

 
 

Savanoriška veikla

 

Savanoriška veikla šiandien Europoje ir Lietuvoje

 

              Savanoriška veikla visais laikais vaidino svarbų vaidmenį kiekvienoje civilizacijoje ir visuomenėje. Apibrėžiama kaip pelno nesiekianti, be piniginio atlygio ir neprofesinė veikla, kurią individai vykdo kaimynų, bendruomenės ar visuomenės labui, savanoriška veikla turi daugybę formų ir aprėpia tradicinę tarpusavio pagalbą bendruomenėje krizės atveju, taip pat sprendžiant konfliktus ir mažinant skurdą. Savanoriška veikla apima vietines ir nacionalines pastangas, taip pat dvišales ar tarptautines programas, kurios vykdomos nepaisant sienų ribų.

 

Yra trys kriterijai, kurie skiria savanoriškąją veiklą nuo kitų:

 

                1. Savanoriška veikla neužsiimama siekiant materialinės naudos. Tačiau bet kuriam savanoriškai dirbančiam žmogui turi būti

atlyginamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos. To užtikrinimas padeda savanoriams išvengti nuostolių, susijusių su jo veikla, ir garantuoja, kad asmenys, turintys ribotas finansines galimybes, nebus išbraukti iš norinčių vykdyti savanorišką veiklą būrio.

 

               2. Paremta laisva valia. Laisva valia yra savanorystės pagrindas, tačiau savanoriškai dirbantys asmenys retai tai daro visiškai

savanoriškai: paprastai, kad atliktų šią veiklą, jie patiria kitų spaudimą, be to, jie gali tai daryti, skatinami jausmo atlikti socialinę pareigą. Tačiau šis kriterijus padeda atpažinti tikrąją savanorišką veiklą nuo situacijų, kuriose tiksliai išoriškai verčiama individus tai daryti: pavyzdžiui, kai mokyklos reikalauja, kad mokiniai vykdytų tokią veiklą; kai firmos darbuotojai pagal oficialią savanoriškos veiklos schemą yra verčiami įsitraukti, arba, kai vyriausybė jaunuoliams, pašauktiems atlikti privalomąją krašto apsaugos tarnybą, kaip alternatyvą siūlo darbą bendruomenės socialinių paslaugų srityje.

 

               3. Duoda naudą ne tik savanoriams, bet ir trečiajai šaliai. Šis kriterijus padeda atskirti savanorišką veiklą nuo laisvalaikio užsiėmimo, tokio kaip futbolas (žinoma ir futbolo žaidimas, siekiant surinkti lėšų geram tikslui gali tilpti į savanoriškos veiklos sąvoką).

 

            Šie trys kriterijai apibūdina visą savanoriškos veiklos diapazoną. Būtų neteisinga reikalauti, kad savanoriška veikla būtų vykdoma tik tokiose organizacijose kaip nevyriausybinės, valstybinės arba privačios organizacijos, nes tuomet savanoriškos veiklos sąvoka neapimtų nekontroliuojamo pagalbos, kurią teikia vieni kitiems kaimynai ir draugai - svarbiausia yra bendras pagalbos tikslas. Taip pat nėra siūloma, kad savanoriška veikla apimtų tik reguliarų, ilgalaikį įsipareigojimą, nes šis kriterijus ignoruotų savanorystės prigimtį, kaip atsitiktinį pagalbos teikimą, kontroliuojamą ir nekontroliuojamą. Savanoriai labai prisidėjo prie industrializacijos bei valstybių vystimosi proceso, taip pat prie Jungtinių Tautų (JT) humanitarinės, techninės pagalbos, žmogaus teisių propagavimo, demokratijos ir taikos programų vykdymo. Savanoriškos pagalbos ypatybės išryškėja NVO, profesinių sąjungų, pilietinių organizacijų veikloje. Daug akcijų, kampanijų tokiose srityse kaip raštingumas, aplinkos pasauga paremtos savanoriška iniciatyva.

 

           2001 m. JT Generalinės asamblėjos buvo paskelbti Tarptautiniais savanorių metais. Šiems metams buvo iškelti keli tikslai.

          Pirmasis tikslas . padidinti savanoriškos veiklos pripažinimą. Vyriausybė ir vietos valdžios organai gali užtikrinti, kad jie turi priemonių ir veiksmų planus, kaip įtraukti savanorius į konsultavimo procesą. Pripažinimas turi būti užtikrintas valstybės lygiu įvykdytu tyrimu, kuriame apibrėžiama ir nurodomas lygis, kuriuo savanoriškas sektorius prisideda prie valstybės gerovės užtikrinimo ir pažangos, įsteigtais apdovanojimais individams, mažoms grupėms, vietinėms bendruomenėms ir valstybės, gal net tarptautiniu lygiu veikiančioms NVO, vykdančioms savanorišką veiklą.

 

           Antrasis tikslas . didesnės lengvatos. Kiekviena visuomenė pati gali apibrėžti, kas labiausiai skatina arba trukdo jos narių

savanoriškai veiklai. Savanoriška veikla gali būti skatinama tuo, kad pripažintų organizacijų savanoriai turėtų teisinį statusą, būtų apdrausti sveikatos draudimu, jiems būtų užtikrinamos socialinės garantijos, taip kaip ir kitiems darbuotojams. Valstybės

tarnautojams ir privataus sektoriaus darbuotojams gali būti skiriamas laikas darbo metu užsiimti savanoriška veikla. Mokesčio

lengvatos gali būti suteiktos mokesčių mokėtojams, remiantiems savanorišką iniciatyvą. Savanoriška veikla atitinkamomis sąlygomis gali būti alternatyva karinei tarnybai. Dalis išteklių, tokių kaip - cementas, statybinės medžiagos, knygos, medicinos priemonės ir piniginės lėšos  gali būti atidėtos specialiam naudojimui savanoriškai dirbantiems organams.

 

          Trečiasis tikslas . informacijos skleidimas, bendradarbiavimas. Televizija, radijas, spauda ir internetas, gali padėti keistis

informacija apie savanoriškas programas, tokiu būdu suteikiant galimybę plėtoti geriausią praktiką ir geriausius veikimo būdus ir kitoms bendruomenėms išvengti dviračio išradinėjimo. Žinoma šie mainai, gali būti vietinio lygmens, bet taip pat gali vykti provincijos lygmenyje ir su kaimyninėmis valstybėmis, taip pat kaip tarptautiniame lygmenyje naudojant internetą.

           Ketvirtasis tikslas . savanorių skatinimas. Pastangos gali būti nukreiptos į pageidaujančių skleisti savanorišką iniciatyvą, bei

siūlančių paslaugas stiprinti savanorystę pritraukimą, bei bendro teigiamo visuomenės požiūrio į savanorišką veiklą, kūrimą.

         Tai gali būti veikla įkvėpta pripažinimu (skatinant apdovanojimais) ir stiprinant bendradarbiavimą, ypač naudojant žiniasklaida. Didelis dėmesys turi būti skiriamas savanoriškai atliekamo darbo profesionalumui ir kompetencijai. Nauda visuomenei, gaunama iš jos pačios veiklos (tokia kaip kraujo donorystė, raštingumo didinimas, aplinkos apsaugos kampanijos) turi būti ypač akcentuojama.

 

         Per metus įstatymų leidėjai Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje priėmė savanorišką veiklą reglamentuojančius įstatymus, nauji įstatymų projektai buvo pasiūlyti Argentinoje, Kolumbijoje, Ekvadore, Madagaskare, Mozambike, Nepale, Senegale ir Tanzanijoje. Reikia pripažinti, kad Lietuvos įstatymų leidėjai šioje srityje taip pat padarė didžiulę pažangą. Lietuvos Respublikos vyriausybė 2001 m. gruodžio 31 d. priėmė nutarimą ,,Dėl savanoriškų darbų organizavimo tvarkos patvirtinimo.. Šiame nutarime reglamentuojamos savanorio ir savanoriškų darbų organizatoriaus teisės bei pareigos, pateikiamas asmenų, atliekančių savanoriškus darbus, apskaitos žurnalo pavyzdinė forma bei vienos iš šalių pageidavimu su savanoriais galimos sudaryti rašytinės savanoriškų darbų atlikimo sutarties pavyzdinė forma. Taip pat LR Vyriausybės 2002 m. gegužės 24 d. nutarimu patvirtinta Savanorišką darbą atliekančių asmenų išlaidų kompensavimo tvarka. Šis nutarimas įsigaliojo 2002 m. gegužės 30 d. ir numato, kad savanoriai už patirtas išlaidas turi teisę gauti kompensacijas. Šie dokumentai palengvino organizacijų, kuriose dirba savanoriai, kasdienybę.

         Kaip rašoma užsienio literatūroje, vis daugiau ir daugiau europiečių yra įtraukiami į įvairių sričių savanorišką veiklą: sportą ir laisvalaikį, socialines paslaugas, kultūros programas, aplinkos apsaugą, žmogaus teisių gynimą. Pavyzdžiui, Vokietijoje 16-18 % gyventojų buvo įtraukti į savanorišką veiklą. Prancūzijoje nuo 1990 iki 1996 m. savanoriškai dirbančių žmonių skaičius padidėjo nuo 19 iki 23 %.

 

         Vertinant Europos statistiką, šia savanoriškai dirbančių žmonių amžiaus vidurkis yra 35-55 metai, tačiau vis daugiau jaunuolių įsitraukia į šią veiklą arba bent jau ja domisi, nepaisydami jaunosios kartos įvaizdžio problemų.

Dabar, kai mokslo studijos yra ilgesnės ir įsitraukimas į darbo rinką yra sudėtingesnis (daugiau nedirbančiųjų yra jaunų žmonių tarpe), jaunimas turi įsijungti į savanorišką veiklą, ir tai suteiktų jiems papildomos patirties ir kvalifikacijos. Kartais savanoriška patirtis gali būti pirmas būsimos karjeros žingsnis.

 

Straipsnis iš informacinio biuletenio „Trečiasis sektorius“ Nr. 2 (26)

http://www.nisc.lt/downloadfile.php?id=3

 

 

GrįžtiĮ viršų

Vartotojo zona

Prisijungimo vardas:
Slaptazodis:
 
 
Pamiršai slaptažodį?
 

Reklama

 
www.perkuvaikui.lt/idomu/
sveikatostinklas.lt
isic.lt
jam studija
 
 
 
Apie mus

|

Sužinok

|

Laikraštis

|

Paslaugos

|

Pilietiškumas

|

Fotogalerija

|

Rėmėjai

|

Kontaktai
sprendimas: webmod, www.webmod.lt, TVS: webmodAdmin